Kai veja iš namų
Nepritekliai ar skurdas,
Galėtum duonos paprašyti
Savo artimų, net svetimų,
O kada nerimas užklumpa
Ir nebėra aplinkui
Paguodos ir šiltų delnų;
Pasislepi kaip sraigė
Savo menkam kiaute,
Nešiesi vienas tylų skundą
Ant vis sunkėjančių pečių...
Džiaugiuosi, kai galiu
Dar tyliai pasimelsti,
Nors atgarsio maldos neišgirstu.
Tik metai gydo-
Sielvartas ateina ir išeina...
Kaip duonos trupinius
Aš jį kasdien renku.
O netektį dažnai užpildo
Viltis, kad amžinybėje
Ir man dar vietos bus.
2009
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą