http://cid-1c80e9545620b43d.skydrive.live.com/browse.aspx/.PublicVisai ne vienišas
A. Vienuolis buvo-
Jo patarimo klausė
Senas ir vaikai.
Kada nebuvo kam,
Jis mokė ir jaunimą,
Kad tik neliktų tamsoje visai.
Jo amžiaus žmonės
Matė priespaudą, karus,
Tremties skaudų likimą,
O kąsnis duonos būdavo
Kaip auksas-toks brangus,
Sušlavę trupinius į burną ima,
O kvapas priminė sočius pietus.
Kaip mažojo ir paprasto žmogaus
Sunkus pas svetimus augimas,
Nors baudžiava senųjų pasakojimuose
Tarsi siaubas, bet ji vis tęsiasi-
Kiek daug dar neteisybės bus...
Dabar gal nebėra Elenų,
Paskenduolių, kaip Veronika,
Bet panašių likimų
Gyvenimas akibrokštu
Dar švisteli dažnai
Ir daug pas mus...
Todėl rašytojo vis žodis gyvas,
Nors primena senus laikus.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą