Sunoko laukinukės slyvos,
Ruduo geltonai dažo
Dirvose javus.
Nupjautos pradalgės-
Tai kelias,į kurį nuėjo
Jau kelios kartos;
Paskutinioji nepažįsta,
Ką tėvai pasėjo,
Į kvepiantį dirvoną
Niekad nesugrįš...
Ir neprikels daina prisiminimų-
Ji praeities melodija tyli.
Folkloras atminty tol gyvas,
Kol tarmiška šnekta
Dar kalbasi jauni.
Jaunimą traukia į Arklio muziejų,
Ne arklas ar vežimo ratas,
Laimės pasaga, dievadirbys.
Smalsumo vedami
Tiktai paklausia dar ekskursijų vedėjo,
Kiek metų turi vežimą tempiantis arklys.
Juk pirmą kartą jau suaugęs sėdi,
Nevadeliojęs ir nežvelgęs
Ištikimiausiam žmogaus draugui į akis.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą