Save tapau

Pasiėmiau po pažastimi
Teptuką-saulės strėlę,
Į veidrodinį ežerą įsibridau-
Norėjau nutapyti vėją,
Kai jis pasisukiojęs
Nusileidžia iš dangaus...
Nenuorama toksai-
Pajudina žalią šakelę,
Pašiurpina bangelę
Ir pamojavęs nendrėms, ajerams,
Nuvarė debesis į rytus,
Kur kasdieną pateka saulelė,
Tai atsisėdu ant akmens

Ir ją tapau...
Taip tyliai žiebiasi žvaigždelės,
Mėnulio šypseną matau.
Ilgai dar lauksiu ryto saulės-
Turėsiu laiko pamąstyti daug...
Kiek amžių žmonės tapė Dievą-
Dzeusą, bendražygį Prometėją,
Ieškojo atsako vis iš dangaus.
Kiek jų po žemę vaikščiojo,
Paliko atminty galia kūrėjo,
O atvaizdas-vis tiek žmogaus,
Save tapau...
2009