Prie Rojaus...

Mažyčiai, rūgštūs,
Bet gražiai raudoni,
Plonų šakelių laikomi
Siūbuoja Rojaus obuoliai.
Gal tokį vardą davė žmonės,
Kad neragautų ir neskintų
Jų labai dažnai?
Gal nuodėmė pažinti blogį,
Sukurti savo atvaizdą
Ateinančių kartų veide?
Ir tik nepaklusnumas
Silpną žmogų mokė:
Kūrimas-dieviška pradžia.
Bet lieka paslaptis-
Kam meilė, žemės lobiai
Priklausė iki Ievos ir Adomo,
Kol buvo žalčio užgaida
Išbandoma žmogaus valia?
Dažnai atrasti norim Rojų-
Tik obelis tokia prasta...
2009