Maniau,palenksiu obels šaką
Ir prisiskinsiu raudonšonių obuolių.
Nukris rasos lašai nuo žalių lapų-
Į rudens plačią kraitę juos dedu...
Kaip palengva galvelę kelia
Į žemę įsirėmus obelis-
Prabėgo metai kaip mažos kojelės,
O oboliukai tik šeši...
Dar laukiu iš paskutiniosios,
Kad kristų jau prinokęs obuolys,
Saulutė iš dangaus man juokias:
"Ilgiau palaukus būna saldesni..."
Ir palengva švelnūs jausmai užauga;
Ant rankos ištiestos-auksinis obuolys,
Nebežinau, ar šviečia ryto saulė,
Ar iki žemės lenkia šaką obelis.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą