O kaip bet kokių permainų bijojau-Priaugusi prie tėviškės buvau,
Bet viską iš šalies likimas griovė,
Išbandymus paklodavo
Kasdieną vis toliau...
Ir koks skaudus kiekvienas lūžis,
Kai trakšteli širdy bet kas...
Jei išeini išbandymuose nepalūžęs,
Vis tiek išlieka atminty žaizda.
Ir taip gyvenimą dažnai užlopai,
Kad tik nežiojėtų ertmė tuščia,
Tarsi į naują kalną vėl užkopi-
Atsiveria giliausia praraja.
Nejaugi visada vėluoju,
Nesugebu išeiti su aušra?..
Galbūt ir lūžiai būtų lengvesni,
Jeigu ranka numojus,
Norėčiau permainas atrasti-
Tik savas.
2009
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą