Atleisk man

Atleisti – dieviškoji priedermė,

Ir baltas beržas mums atleidžia,

Kai šaką nulaužiame,

Užgydo žaizdą ir sula užglaisto, –

Nemirtina ši nuodėmė,

Kai skausmą šalia matome,

Drauge vėl augame…

Sulos saldumas – sveikata,

Šakelė savo kraują varvina,

Teka po lašą, palengva,

Ko nesuspėjame sugerti,

Į žemę tyliai geriasi…

Ne nuodėmė – tik neišgirdome,

Kaip lašas keliasi

Ir atspindi dangų...

Pamačiau, neužmyniau,

Spėjau pasakyti:

– Atleisk man.