Į
pirmą akmenį
Atmušęs
koją pravirksti,
Antras
būna ir didesnis,
Bet
mažiau pavojingas,
Nes
pripranti prie skausmo
Ir
kaskart mažiau dėmesio,
Pasiremi
į uolą ir savęs paklausi:
„O
šią įveikti ar gali,
Ar
vėl kitos dienos palauksi?’’
Taip
visi laukiame dienos,
Kas
pirmas nuris akmenis,
O jų
daugėja nuo amžių pradžios
Ir
niekas jų visų
Surinkti
neįstengė.
Ir
tegu būna patirtis skaudi,
Ilgiau
ji lieka atminty,
Po
daugel metų vėl prisikelia
Akmenimis
pavirtę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą