Šviesiu
pavasario taku
Kasdien
einu,
Paliečiu
kačiukų šakas, –
Reikia
atsispirti,
Seni
jau kaulai,
Visko
nepajėgia...
Gelstelėja
dar veidai,
Dulkeles
atpūtė
Atsikvėpęs
vėjas,
Danguje
– pavasario pranašai,
Iš
ten visi gyvybę ėmė,
O
žemėje tik skiname gėles,
Stiprybės
vis iš medžių
Semiamės…
Kur
karklai – ten beržai,
Eglė
viršūne į dangų remiasi,
Čia
visada ir paukštį pamatai,
Abudu
čirškiame susėdę:
Jis –
ant šakos,
O aš
vis – prie šaknų,
Vainiklapiais
apsikaišę
Giedame.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą