Nuodėmių prigimtis

Didžiausias žmogui priešas

Buvo pats žmogus,

Sukeldamas karus

Ir pykčio protrūkius,

Viršūnių sumaištis,

Kai turtai kraunami,

Nepasidalinama ir pilimis,

O pažemėse – skurdas.

Satyrikai buvo baudžiami,

Kad žodis nepakirstų

Ir nenuimt karūnų,

Tik savo troboje

Mažasis buvo laisvas,

Bet vis apsidairydavo,

Ar kas negirdi…

Visi pasaulyje turi viršesnius,

Dažniausiai žemesni juos renka,

Sodina į sostus,

Paskui prieš juos ir klaupiasi…

Skaičiuoja nuodėmes septynias, –

Visos yra mirtinos,

Bet nusikaltusių nėra

Arba ir jų negirdi,

Kas iš tų pamokymų,

Jeigu žmogus net žmogui

Yra vilkas.