Aš –
lašas žmonių jūroje,
O
vandenynų vandenys –
Ne
man ar jums,
Jie
sūrūs ir tokie gilūs,
Kad
dugne – naktis…
Bet
ten ir per didžiausias pragaištis
Gyvybė
užsibuvo,
Nutirpo
ledas ir nušvito spindulys,
Paukštis,
sparnus užauginęs,
Pakilo
sveikinti dienos…
Aš –
lašas vandenyne,
Ištirpsiu
ir nuskrisiu
Giliau
ar į dangaus erdves,
O
šiandien rankas šildau
Palaisčiusi
pavasario gėles.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą