Mano girioje

Kiškis skuodžia į pakrūmę –

Pusiau baltas, pusiau rudas,

Dar nespėjo nusirengti,

O žiema šįmet – nešalta…

Lapė taiso kailį purų,

Stebisi: „ Koks įžūlumas,

Nesustojo vidur girios,

Nepasveikino kaimynės,

Visi dirbam – turim vyrus’’…

Kiškis vis dėlto – budrus,

Saugo gimusius vaikus,

Jeigu pėdas pamatys,

Nebebus kalbų visiems…

Suskaičiavau pėdeles,

Pažymėjau lenteles,

Užrašiau ir ant dangaus,

Lapė nepasieks – aukštai:

„Te visi kiškučiai auga,

Pasiieško tikro draugo.’’