Negrįžtančios vasaros

Kiekvieną vasarą pražysta

Ramunės baltas žiedas

Su saule vidury,

Skabiau jos lapelis,

Pyniau vainiką ir ne vieną,

Tiek buvo burtų,

Nemigo naktų,

Kol man atsakė vienas:

– Mylėjau ir myliu…

Nuvysta skintas žiedas,

Nubarsto lapelius,

Nebe prisimenu ir pažadų,

Gal nuplaukė jie upeliu…

Prisimenu žilvitį vienišą,

Nardina ir dabar kasas,

Jo šaknys užtvenkė,

Upelis susiaurėjo ir virto srovele,

Telpa tik ašara karšta;

Ji taip dažnai išsprūsta,

Bet nesugrįžta,

Lyg praėjus vasaros diena.