Pempių diena – tikras pavasaris

Kovas pasveikina zyles,

Palikusias lesyklėles,

Šios – varnėnus,

Prie inkilų jau triūsiančius, –

Darbo visiems – iki valias, –

Kėkštai išnešioja eglių,

Pušų sėklas po dirvoną žalią…

Dirvonai šildosi atokaitoje,

Saulutės spindulių – gana,

Namo sugrįžta pempės,

Padės kiaušinėlius margintus

Mėlyname lukšto fone,

Taškeliai slėps nuo šarkų…

Suliejau savo širdį su žeme,

Seniai neteko arti,

Bet pempių klyksmas :

„Gyvi, gyvi’’, – sieloje

Išlieka amžių amžiams.