Nelikim su skausmu vieni

Vienaip įsivaizduojame nelaimę,

Kada toli sugriaudėja, dar krūpteli,

Visai kitaip, kada prie tavo namo

Žaibas trenkia, gaisrą įskelia...

Yra nematoma nelaimė,

Kurios visai nesitiki, –

Nėra nė žaibo, trenksmo,

Bet dega tavo viduje,

Nepaeini ir nepasikeli…

Kol ji toli, nesiruoši,

Galvoji, kad praeis pro šalį

Ir tavo namo nepalies,

Kol kitam skauda,

Dar iki galo nejauti,

Tik plauni ašaromis slenkstį,

Giliu atodūsiu lydi akis

Ir nedrįsti užmerkti,

Gal dar jos atgis…

Visi etapai sunkūs,

Sunkiausia būna ateitis,

Kada jau vienas troboje lieki, –

Visi griaustiniai tranko,

O savo skausmo nejauti.