Reikėjo ir reikia

Meluočiau, jei sakyčiau,

Kad nieko nebereikia,–

Kol gyvas, vaikščioji žeme,

Batus nudėvi,

Reikia žiemą palto,

Eini į pobūvį ar šiaip sau į svečius,

Pasimatuoji skrybėlę,

Sutikus žmogų

Reiks nukelti…

Netiesą sakome ir į akis,

Dažnai – iš gailesčio,

Kai nori prisiderinti,

Kuriems nieko nereikia, –

Guli karste,

Nerašo ir neskaito,

O kunigas mišias jam laiko…

Melagiai esame iš prigimties

Ir nuo mažiausio vaiko,

Nemandagu ko kaulyti, –

Pamokyti tėvų, –

Vis tebesakome:

„Nereikia.’’