Laikas – kulti ir sėti

Eidami žeme ir ką tiktai užgimę

Suranda motinos akis,

Bejėgės rankos siekia

Ir laukia, kada pamaitins…

Vėliau – duonos riekė,

Prikelta iš žemės,

Beeidamas per lauką

Nuskini ir delnuose trini,

O kas nubyra vėl atgal į žemę,

Išauga meilės apsupty...

Kuli tuos grūdelius, –

Jie pasakos pradžia, –

Pirmais pasitiki be atrankos,

Paskui jau vėtai pro pirštus,

Į pėdą suriši palaukęs,

Kad niekas jo neperlaužtų,

Kaip tėvo šluotos,

Kuri sušluoja aruoduose grūdus…

Dėkoju šiandien dangui,

Motinėlei žemei,

Kad sutikau daugiau gyvenimo kely

Gerų žmonių, –

Kiek jiems daviau,

Tiek man atidavė prinokusių grūdų,

Išvėtau ir pelus.