Gandrai ir varlės

Pavasarį visiems smagu,

Gandrai nuo ryto lig pavakarių

Neša žabus ir trobą tvarko,

Yra ir maisto – daug varlių

Neiškenčia nekvarkusios

Ir išlipa ant kūdros krašto –

Grobis lengvas...

Per vasarą užauga buožgalviai

Ir uodegos jų nuslenka,

O gandrai išveda vaikus

Po pievas pasivaikščioti.

Nutilo paukščiai, nebėra gandrų,

Varlėms jau nebėra ko saugotis,

Bet ir jos nekvarksi...

Kodėl ir mano sieloje tylu?

Ruduo – laukimas

Būsimos žiemos,

Ir nebėra pavasarinio džiaugsmo.