2016 m. rugsėjo 14 d., trečiadienis

Pirmyn...




Netgi rudens dangaus
Apvaliame skliaute
Jautiesi ne praeivis,
Ne žiūrovas, o dalyvis,
Su krentančiu lapu
Tuoj atsisveikini,
Džiaugiesi, kad esi
Dar sveikas, gyvas.
Ką vėjas nunešė,
Manai, pasėjo ir sudygs,
Net žiemą rieda grūdas,
Pataiko ant akmens
Ar ten užkliūva,
Vis tiek kelionėje jau buvęs.
Judėjimas – kaita,
Nematoma ranka lyg apkabina
Ir neša tarsi Nemuno banga,
Kur kojos neįkėlei,
Ko nepamatei, jau liūdna...
Pirmyn, aukštyn,
Bet ne atgal – toks mūsų būdas,
Sustosi ir širdis nebeplazdės,
Nešauks tolyn
Ir pasiduosi rudeniui...




Komentarų nėra: