2016 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Po dangaus veidrodžiu




Gražesnio laiko gal nebūna,
Kai pliūptelėja į akis ruduo,
Kai paskutiniai grybai
Ir darželio gėlės,
Dar stengiasi save parodyti,
Tarsi papozuoti
Prieš dangaus veidrodį
Ir šiltu vėjo gurkšniu dar alsuoti.
Apsidairai ir šypsaisi, –
Koks margumynas – ką sėjai,
Grįžo su kaupu,
Per vasarą lietutis laistė,
Tau neprašant ir nežinant,
Kol pagaliau žali stiebai iškėlė žiedelius.
Tada ir supranti,
Kaip viskas dera,
Kai jungiasi ir vienas kitą myli
Gražuolė žemė ir dangus.



Komentarų nėra: