Auksainis rudenėlis

Lapai pagelsta – tai ruduo,

Dažnai vadinamas ir auksiniu,

Kai užminame jau nukritusius,

Paslėpusius po savimi ir viską,

Kuo per vasarą grožėjomės...

Kitiems jis primena

Lietaus lašus,

Per skruostus byrančius.

Ir nuo lietaus, ir nuo pirmų šalnų

Į savo trobą bėgam slėptis,

Kad gyvi ir laimingi

Sulauktume metų kitų,

Nes mūsų rudens laiko

Auksu neužpildys niekas...

Po kojomis lyg čeža lapai,

Kaip vasaros prisiminimai,

Kai saulė bėrė aukso spindulius,

Lietaus lašais vaivorykštėje piešiamus.

Su viltimi galvą pakėliau...

Gal dar nušvis padangė rudenėjant?