2016 m. rugsėjo 23 d., penktadienis

Ruduo


Iš aukštai krenta
Seno sodo obuoliai,
Suskausta...
Lyg sudejuoja obelis,
Kad jos vaikelis
Taip žemai – nebe pakelsi.
O klevo lapas
Leidžiasi lengvai,
Lyg rūkas pievoje,
Ir laukia, nesulaukia,
Kada žiema ateis,
Sušildys žemė,
Kaip savo vaikaitį...
Daug rudenį vaizdų,
Dangumi debesėliai slenka,
Pritildyti garsai,
Išskrido giesmininkai
Ir nusiminę inkilai...
Gal zylė pamatys
Ar voveraitė?
Girdėjau – kėkštai giles renka.
Rudens aruoduose
Visko užtenka.






Komentarų nėra: