2016 m. rugsėjo 10 d., šeštadienis

Kuo mes panašūs į kitus




Gėlės pražysta ten, kur jas pasėja
Ar ilgam laikui pasodina,
Kol jų nenuskina ar neišrauna;
Nuo šeimininko jos priklausomos,
Bet žydi laisvės nepažinusios...
Medis miške tik savo vietą saugo,
Kitaip – jis pats pražus,
Kai kasdien mato,
Kaip daugelis draugų nudžiuvo,
Nes šaknimis neįsikabino, –
Čia ir nėra draugų,
Kiekvienas savo žemės lopinėlį gina.
Jeigu nesutelpa lizde,
Ir paukščiai vienas kitą išstumia,
Blogiausia, kada maisto stinga...
Oi, pažiūrėjus sudreba širdis
Ir nejučia paklausi:
„Kas mes?“
Atrodo, visi žino...

Komentarų nėra: