2016 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Su aušra kėlėmės



Žada šalnas,–
Ims dygti ir žaliuokės,
O begrybaudamas miške
Sutiksi seną draugą.
Šis pasidalins patirtimi,
Parodys savąjį laimikį,
Naujienų dar papasakos,
Ką matė ir kas vyko.
Ne visos kalbos
Vien tik apie grybą,
Jis panašus į žmones,
Ypač – baravykas:
Vieni draugauja, dygsta pulkeliu,
Kiti – vienišiai,
Bodisi draugų.
Čia taip gražu –
Drugeliai tuokiasi,
Net musmirės prie kelmo juokiasi.
Lapai dar nekrenta
Ir viržiai antrą kartą žydi,
Saulėkaitoje – gervuogės,
Prisirpusios mėlynės siūlosi,
Lyg tyčia užsilikusios.
Žiūrėk, štai spanguolės,
Ant samanų žalių prigulusios,
Raudonais, nuspaustais jau šonais,
Tartum ilsisi...
Oi, kaip smagu per mišką eiti –
Smenga minkštai kojos!
Kas sako, kad ruduo
Vien ilgesį ir liūdną gaidą dovanoja.
Kelkimės anksti,
Grybauti eikime.


Komentarų nėra: