2016 m. rugsėjo 11 d., sekmadienis

Nesusikertančios linijos




Kiek daug matyta, aplankyta,
Gyvenimas – kreivi keliai,
Tiesūs tiktai per dykumas,
Lyg dvi lygiagretės,
Pradėjai jas suprasti dar mokykloje,
Dabar jos pamirštos,
Jei nekartojai, niekada nesusikirto
Ir vienas palikai...
Dabar jau supranti, – klaidūs miškai,
Jeigu jų nepažįsti,
Išlieka tik svarbūs vardai...
Daug kam atrodo, kad visi medžiai
Tik į saulę krypsta,
Pavasarį žibutės prie jų žydi,
Nors ir neskynei, jos nužydi ir nuvysta –
Tai metų kalendorius,
Kuriame buvai.
Žaliavo lapai prirašyti, bet nukrito
Ir pridengė pernykščius, –
Prisiminimais negyvensi tiek ilgai,
Kad pasakotum, sektum pasaką
Mažiems vaikams apie jaunystę,
Juos girdytum pavasario sula –
Ji išgerta seniai.
Greitai į žiemos pusnį
Iki pažasčių panirsi,
Prieš akis – balta balta,
Jokio kito kelio – tik gyvenimas,
Rudens geltoni lapai
Ir viena tiesioji...
Į kur?
Gal ir be žodžių supratai.



Komentarų nėra: