2016 m. rugsėjo 24 d., šeštadienis

Alkis




Kiekvienas gyvas jaučia alkį –
Medžiui ir smilgai
Norisi žemės trąšios,
Rupšnoja juos tik žvėrys,
Slepiasi po jais vabalėliai
Nuo dienos kaitrios
Ir geria sultis iš pačios gamtos.
Dažnai prie gimtų vietų
Ilgai pasilieka antys,
Kai nebėra ko lesti,
Kiekvienas trupinys brangus,
Dėl jo net tenka peštis
Nariams vienos šeimos.
Tada nebejaučia pavojaus,
Net prie plėšrūno artinasi,
Kad pasiimtų trupinį
Prie pat jo kojų...
Man alkis – nerimas
Ir neviltis dėl sielos alkio,
Dėl artimam pavojaus,
Kad jo vaikai išalkę,
Bet nepaprašo trupinių,
O tyliai kenčia...
Tokia mintis užklupo,
Kada bėriau
Antims.



Komentarų nėra: