2016 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

Išplėšta dienoraščio eilutė




Rašau dienoraštį
Ir nesusimąstau, kas lieka,
Kokia ši laikina gija –
Su šiuo pasauliu,
Su žeme...
Reikia kažkokio lūžio,
Kad atsitiesčiau ir pasižiūrėčiau
Į dangų – mėlyną,
Kaip skėtį,
Iš kur pasipila šaltas lietus,
Vėliau ir sniegas,
Tarsi sušalusi rasa.
Dažnai nuplauna žodį
Ašara karšta,
Tada imu skubėti,
Kada pasijuntu lyg skrisčiau
Su amžinai skrajūnais paukščiais,
Pamoju tik ranka,
Jie grįš, jiems – tik kelionė.
O kaipgi aš – pavasaris ilgai neužsitęs...
Ruduo už lango beldžia,
Tuoj – balta žiema,
Tiek daug užgeso įvairių svajonių,
Lyg buvau ne aš;
Kiekvienam savo kelias
Net ir danguje...


Komentarų nėra: