Žemė
– penėtoja,
Iš
dangaus – dvasia,
Minčių
ir polėkių
Dydis
įkvėpimas,
Bet
ir audra iš ten pakyla
Ir
perskelia net ąžuolą pusiau,
Balanos
byra…
Visur
yra balansas,
Trapi
atspara,
O nuo
menkiausio judesio
Prieš
gamtą esame menki,
Mažyčiai,
kaip užgimę…
Siaučia
pūga ir širdyje,
Per
kraštus ritasi banga,
Minčių
laivelis kyla
Ir
panyra…
Todėl
taip iki šiol myliu
Homero
„Odisėją’’,
Lyrą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą