Kiekvienas
gaisras kyla
Iš
mažytės kibirkšties,
Iš
nevalingai numesto
Ir
degančio degtuko,
Įsiliepsnoja
taip sausa
Pavasario
žolė ir krūmai,
Miške
pražūva tūkstančiai…
Dabar
ne laikas ginčytis,
Kieno
buvo kaltė,
Nematomas
atsliūkino
Ir
nepaklausęs mirtį sėja,
Daugiau,
nei gaisruose
Kažkada
buvo žuvę.
Kai
laidojame mirusius,
Į
dangų tyliai žiūrime,
Tenai
– tik saulė, žvaigždės,
O ne
iš ten šis žemės gaisras,
Padėti
gali mūsų atsargumas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą