Kaip
gera jausti,
Kai
prasikala žolė,
Iš
vieno grūdo
Kylanti
į aukštį,
Iš
vienos gilės ąžuolas
Išdygsta
ir išauga,
Žinai,
kad žemė – vėl gyva,
Tik
žiemai kiek užsnūdo,
Bet
vėl atsigauna.
O
koks žavus
Žydėjimas
klevų,
Geltonos
kekės kvepia,
Bitutės
suka pirmą ratą
Ir
ant kojelių lipdo,
Vaistingąjį
nektarą,
Suneša
į avilius…
Ir
mūsų sielos – aviliai,
Pripilkime
jų turinį
Kvapais
ir gėrio,
Pakelkime
į dangų,
Kad
ten ištirptų
Ir
lašėtų amžinai
Iš
manęs – tau,
O iš
tavęs – vaikams,
Po
vieną lašą geriamą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą