Kaip švelninu raukšles

Kai motina gulėjo

Mirties patale,

Žiūrėdavau vis į jos veidą,

Kiek buvo daug šviesos,

Tarsi namų lange

Prašvisdavo rytais

Dar nematyta saulė…

Ramiai iškęsdavo skausmus,

Galbūt todėl, kad nesujaudintų, –

Bėgiojo aplink lovą

Mažieji vaikaičiai,

Tada ir visi jautė

Begalinę laimę…

Prisiminimai – džiugesio minutės,

Pravirksta baltas beržas,

O veidą puošia šypsena,

Lyginasi raukšlės,

Atitolina nelaimę…