Tavo būviui

Nebegaliu ilgiau juokauti,

Kai vakaras – už nugaros,

Paukščiai nutyla,

Tu vis paklausi,

Kaip lakštutė suokia,

O aš matau pakrūmę,

Pilką mažą paukštę,

Taip atpažįstamą lietuviui…

Nueisime pavakary

Kitą pavasarį,

Kada lizdelį suka

Ir kviečia svetelius,

Skelbiasi ant viso miško,

Kad susirado pačią

Gražiausią ir nebuvėlę…

Nebegaliu daugiau liūdėti, –

Tau – mano dainos,

Tavo būviui.