Vaikystės
pievos,
Apipiltos
sidabru,
Kai
saulė kyla,
Tai
kas, kad jau namo einu
Į
paslaptingą tylą...
Žėruoja
kiekvienas stiebelis,
Ant
smilgos saulė svyra,
Voratinkliuose
pinasi muselės,
Gal
taip jaunystės
Svajos
dyla…
Saulėlydis
– toks rausvas,
Nuo
jo sušylu,
Ruduo
prie lango įsitaisė,
Darželius
astromis papuošęs,
Žalia
skara apgaubia šilą…
Žiūriu
į dangų –
Ten
paskutiniai paukščiai
Rypuoja
Atsisveikindami
su gimtinėmis…
Ant
mano tako
Vaikystės
ašaros nubiro.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą