Dažnai
pasenstame jauni,
Kai
tiek jėgų,
Dar
pats žydėjimas,
O jau
vargina skausmai
Ar
nemiga sukausto,
Į
poilsį negrįžtama…
Išsekina
kantrybę
Nerimas
ar išdavystė,
Paskui
aplink matai
Tik
pilkus debesis,
Kaip
gėlės vysta…
Darosi
nemielas ir dangus,
Upelis
jūra virsta
Ir
bijai įbristi,
Sustoji
prieš gyvenimo bangas,
Sunku
jas peršokti,
Nutiesti
tiltus…
Viskas
prasideda gėlei nuo žiedo, –
Kai
per anksti pražysta,
Pakanda
jį šalna,
Paliegęs
auga ir išblyškęs,
O
šaknys lieka
Kitam
pavasariui...
Tas
pats ir mūsų galvose,
Saugau
žiedus jaunystės,
Šimtąjį
kartų
Iš
naujo tau, gyvenime, pražystu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą