Draugui iš Maroko

Mes – taip toli

Nuo Afrikos geltųjų dykumų,

Kur nuolat pusto smėlį,

O tu keliauji ir matai,

Kaip kyla keteros apšviestos

Ir keičia kryptį sūkuriai,

Pavaldūs vėjui…

Tu – taip toli

Nuo Baltijos krantų,

Kur kopos pasikėlusios

Ir užpustytos trobos,

Iš kur išeidavo žvejai,

Padžiaudavo tinklus atplaukę,

Už stalo sėsdavo…

Tu – taip toli,

Iš kur saulutė ritasi

Per smėlynų kauburius,

Užsidengę veidus keliauninkai,

Tik akys mato kelią,

Kur visi ėjo,

Eina link Kūrėjo,

Nors užpustytos pėdos…