Viskas – iš medžio

Pavargau nuo minčių,

Taip ir medis pavargsta

Prie viešojo kelio,

Jis siūbuoja nuo vėjo –

Lapus neša, kedena…

Pavargau nuo šlamėjimo

Miško berželių,

Dešinėn ir į kairę

Vis lanksto

Ir gena…

Pasijuntu nuvilta,

Kai žilvitis – prie namo,

O kita jo šaka,

Panardinta į upę,

Iš ten vandenį semia…

Taip suskausta širdy,

Kai svirtis apgauna,

Sutrešęs ir medis,

Seniai padirbta,

Nulūžta palietus,

Išsilieja iš kibiro

Lašų upeliai…

Pavargau ir nuo žodžių tuščių,

Kas, kad pagiria, –

O suknelė pirkta už grašius,
Taisyta ir perdaryta,

Stoviu ir šypsausi,

Aš – pasenęs

Vitrinoje manekenas.