Nesibaigiantis Baltijos kelias

Netiesa, kad kelias baigiasi, –

Tėvų tėvai paliko pėdas,

Vėl einame ir miname giliau

Per valandas, metų dienas…

Baltijos kelias dar nesibaigė,

Kiek stovi kryžių pakelėse –

Naujų, senų su nauja koja,

Prikeltų dievadirbių senos kartos…

Pro darželius, senas sodybas,

Su išdaužtais langais, deja,

Kiekvienos durys – žmonių knygos,

Tiktai maldaknygė sena…

Buvo laikai, kai žmonės bėgo

Nuo karo, bado, maro,

Palikdami sodybose žaizdas,

Kol mūsų ir trijų milijonų nebeliko,

Pamiršome senolių užstalės dainas…

Netiesa, kad keliai baigiasi,

Užverčiau juodą dangtį,

Sielos dureles,

Vis tiek matysiu net kelias kartas,

Tuo pačiu keliu vis einančias, –

Ir pro mane, ir pas mane, –

Kardelių įvairiaspalvių galveles:

Raudonas – kraujo,

Miškų – žalias,

Geltonas – saulės,

Vis dar išdidžias spalvas.