2019 m. rugpjūčio 29 d., ketvirtadienis

Kur trumpa, ten ir trūksta…




Pakilęs vėjas
Drebina lapus, –
Dar – ne ruduo,
Tik žali vis krenta,
Jie – ne medžio vaikai,
Ne grūdas,
Kuris vėl išdygsta,
Kai ateina laikas…
Drebulėlė šlama,
Klevas ant šakų juos laiko,
Kad gautų saulės
Ir gerumo gurkšnį
Iš dangaus sugertų…
Susigrumia du debesys –
Perskrodžia žaidas,
Vėtra nulaužia šaką,
Net ir visą medį
Rauna nuo šaknų,
Liga paguldo…
Nėra lygybės
Tarp žemės ir dangaus,
Žemė – dangaus dalis, –
O mes – tik lapai,
Kuriuos gyvybės medis laiko,
Drebame per audrą,
Perkūniją ir žaibą,
Ne tiktai dėl savęs,
Bet ir kiekvieno vaiko…




Komentarų nėra: