Pagarba

Prisimenu vaikystę

Ir jaunas dienas,

Kai bėgdavau prie ežero,

Kur tėtis arklius maudo...

Jie prunkšdavo ir tikšdavo

Vanduo iš šnervių,

Netoli kranto – duobė išmušta,

Gal sūkurys gelmės

Ir juos iškeldavo…

Tėvelis mokė tų pačių darbų,

Kad būtų, kol gyvensim,

Ne tik arkliui pagarba,

Nuplautume ir sąžinę

Su vandeniu...

Nėra pavydo gamtoje,

Kodėl gi žmonės

Vieni kitus spardo,

O viešumoje pamirko ir pirštus

Į švęstą vandenį,

Persižegnoja?..