Po sparnu

Iš manęs tu nieko neatimsi,

Mažas žvirblis tik esu,

O tu – vanagėlis,

Grobio pasiilgęs,

Vienas kąsnis iš manęs

Ir neskanus…

Kol nupeši pilkas plunksnas

Nuo trumpų sparnų,

Dar labiau išalksi,

Tik po to ir pamatysi,

Kad aš nieko neturiu...

O mano vaikai žiūrės

Į tave nuo tuščių palangių,

Negirdėsi jų raudų,

Ką saviesiems pasakysi,

Nepalesinsi nei mano,

Nei savų, –

Nieko neturiu ir po sparnu.