Vieniši vilkai

Vienišu vilku

Dažnokai norime vadintis,

O iš tikrųjų juo pabūti –

Netgi pravartu,

Tada nesikapstai ir mintyse

Po savo būtį,

Jautiesi laisvas

Nuo sukauptų daiktų

Ir nuo savęs sykiu...

Miške tokių nebūna,

Vilkas staugia tik tada,

Kai ieško sau poros,

Stipresnis jį išvijęs

Nuo rujos…

Pašiūrė – šuniui būstas,

Užtenka, kad vėjas nepusto,

Nelyja ant galvos,

Todėl ir seka paskui šeimininką, –

Duos šiandien kaulą

Ar neduos…

Jauni gali priklysti,

Retsykiais pasiguosti

Daina arba žodžiu,

Save kitaip nupiešti

Ant pilkų akmenų…

Ateina laikas, kai nenori

Nei būti vienas,

Nei pasivadinti vienišu vilku, –

Taip ilgu šiltų rankų,

Buriesi prie tokių pačių,

Pražilusių, nematančių,

Nukarusiais pilvais,

Gerų, piktų – jau nesvarbu.