Kiek atmenu

Kiek tos iki Kalėdinės dienos,

Nespėji rūbo pasikeisti

Ir vėl – tamsi naktis

Už mano lango,

Lyg prie tėvų,

Prieš daugel metų, vartų…

Kiek buvo, nesuskaičiavau,

Nebuvo tam ir laiko,

Dabar tik mintyse vartau

Tąkart buvusius vaizdus,

Kažką dar atkuriu,

Paantrinu...

Tekėjo upeliukas skardžiais,

Graužėsi per pievas,

Nudildė kalną,

Nupustė ir šlaitus,

Tarsi girdžiu tėvelį plakant dalgį,

Čeža daržinėje šienas,

Mūkia karvė,

Šaukia ankstyvuosius ėriukus avis,

Veršelis atsišaukia…

Tada ir suprantu,

Kad netgi kasdienybėje –

Palaima.