2018 m. gruodžio 10 d., pirmadienis

Sutrumpintas laike pasaulis




Žmogus, kaip ir kiekvienas,
Gimęs gyvas,
Yra darnus, bet laikinas
Laikrodžio mechanizmas,
Užvedė iš vidaus
Ir jau eini,
Nori ar nenori,
Negali sustot savaime,
Esi savimi.
Kol rodyklės sukasi,
Turi skambėti,
Skelbt apie save
Einantiems gatve,
Sustojusiems prie durų,
Pasibeldusiems nakčia…
Žmogus – ne vilkas girioje,
Ir tas pauosto orą,
Nujaučia porą,
Išsikasa sau olą,
Patalą vaikams pakloja,
Saugo savo guolį,
Kaip ir mes – trobą…
Žmogus numato ateitį
Metams keleriems,
Kaip kovarniai buriuojasi,
Kur medžiai dideli,
Kad niekas neišplėštų jų lizdų,
Perspėja apie orą
Dešimtims dienų,
Po vieną budi šalia jų…
Žmogus palūžta moraliai,
Kai nėra medžių,
Nukrenta lizdai,
Negirdi vilko,
Staugiančio miško aidais,
Nutyla muzika ir širdyje,
Jei nebegali pagelbėti
Vienas kitam,
Netgi savo vaikams.


Komentarų nėra: