Nedažyti paukščiai

Gintarė

Paukščių – du sparnai,

Jam abu priklauso,

Daug jo kūne plunksnų,

Krenta jos pakilus,

Vėjas neša,

Numeta…

Žemė surenka,

Sukuria vitražą

Iš spalvotų derinių,

Sudėlioja eilėmis,

Randasi keliai,

Ir susikryžiuoja

Sendaikčių miražuose.

Aš ir tu,

Mes turime tik dvi rankas,

Jose – lengvos plunksnos,

Įvairių spalvų,

Nuo baltos iki kitokio dažo,

Vienoje – puselė džiaugsmo,

Kitoje – tik jo miražas,

Kada iškeliu rankas,

Susijungia jos su dangumi,

Mėlynai, geltonai nusidažo…

Kokio mums dar trūksta

Dažo?