Nuo molio grumsto
Vieversys pakyla,
Kai šaukia jį pavasario
dangus,
Kita giesme prabyla
Ir žemė, ir žmogus.
Gal išsivaikščiojo
Jau posmai anykštėnų,
Išskrido mintys
nepagaunamos,
Kad tik svečių
Balsai ir muzika
girdėjosi;
Šventoji šniokštė
Ir sveikino jau K.
Donelaitį,
Kuris iš laiko ir iš
toli atėjo:
Nuo Prūsijos iki
aukštaičių,
Prikaustė vieversį savo
žodžiu...
Pasijutau suspausta lyčių,
Sulinkusi nuo darbo,
Su būrui tinkančia
malda,
O varpas kviečia
Į savo bažnyčią -
Viskas sykiu...
Kaip gaila vyturiui
Savų gimtų namų:
Do ir do, dū ir dū, -
Kitam krašte
Nuo Anykščių.
O vieversys pragysta ir
kitu balsu:
Čyru vyru duok pipirų,
Jei neduosi,
Nečyruosiu...
Per visą Lietuvą
Jo giesmės sklinda,
Nes iš aukštai jis mato
Mus visus,
Visus „Metus“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą