Šaknimis – į žemę

Tikrasis gėris,

Kai pažįsti viską;

Gal neprisiliečiau kada

Ir prie visų gelmių, –

Pritrūko laiko,

Nenorėjau purvo bristi,

Bijojau viską matančių akių...

Ėjau į saulę,

Kaip į pasaką vaikystėje,

Bėgau per pievą

Su jaunatvišku šūkiu,

Galėjau klysti ir paslysti,

Turėjau laiko

Ištaisyti daugelį klaidų...

Rudens arimuose

Atgulusi mintis,

Oi, kaip norėtų grįžti,

Bet klimpstama į gilumą

Su atsaku sykiu:

Kiekvienas medis

Turi savo šeimą,

Savo šaknis,

Nuo kurių ataugos iškyla,

Jeigu nespaudžia jų

Pilkas akmuo.