Dykvietė

Pačios viršūnės lankstosi

Nuo stipraus vėjo,

Dažnai nulūžta,

Krenta ir šaka,

Bet lieka tvirtas

Atsparus kamienas,

Užgrūdintas audrų,

Net perskeltas iki šaknų žaibų,

Karo skeveldrų pervertas.

Atsiveria šerdis

Ir lašai alma,

Gydo, užsitraukia,

Įsikuria paukščių pora

Naujoje drevėje.

Miškai žaliuoja

Ir per audrą gaudžia,

Vieni prie kitų lenkiasi, -

Kaip senųjų galvos, -

Bet lieka giesmės širdyse,

Jeigu iš šaknų rauna,

Tai visus drauge...

O proskynose maži auga,

Ant jų šakelių

Susuka lizdus mažieji paukščiai,

Vėl suskamba giria,

Nebūna medis vienišas miške.

Siūbuokit, medžiai,

Bet vėl aukit,

Kad miškas niekada

Netaptų dykviete tuščia.