Sausa žolė

Nutyla miškas,

Kai nebėra pavojų,

Nekyla gaisras,

Kai ramu,

O dabar – šiltas pavasaris

Ir dega pievos,

Sausa žolė – pavojus,

Paliko rudenį žemę visi...

Brenda per pievas saulė,

Šešėliuose prapuola

Jos mielos šypsenos,

O po sausa žole

Dejuoja žemė,

Kurmių išrausta, šiurpi...

Tėvai brangino žemę,

Jos kiekvieną pėdą

Aplaistė prakaitu,

Netgi savo krauju,

Kai ėjo savanoriais,

Vaikus vėliau išginė

Į tolimus Rytus...

Oi, gaisrai lyg šiol netyla

Ant neartų dirvonų,

Kiti juos kursto

Tartum sausą žolę

Netgi tarp žmonių –

Graudu ir nesaugu.