Raimondai
Už lango lyja,
Gal net šlapdriba, –
Tarsi iš naujo
Veriasi svajonė,
Kad ir kiekviename laše –
Gyvybės poliai,
Jie įkasti į žemę taip
giliai,
O ant jų auga
Gėrio pastatai –
Dievo malonė.
Net gėlės žiūri į
tave;
Palaistai – lietumi
pagirdai
Ir sau palieki lašą
akyse,
Kad saulė, tekanti ryte,
Apšviestų ir sušildytų.
Tikėjime – viena
Didžiulė paslaptis,
Kai nežinai, kas tave
girdi,
Bet ranką priglaudi
Sau prie širdies
Ir jauti bildesį...
Griaustinis, po to lašas
Nuteka ir girdo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą